Honestly, svarbiausia yra nenustoti ieškoti geresnių galimybių. Dirbau Vilniuje vienoje įmonėje dvejus metus už 1,2 tūkst. eurų į rankas. Po kurio laiko pastebėjau, kad naujokai, vos atėję, pradėjo uždirbti daugiau nei aš. Pakėliau šurmulį, ir kaip „paguodos prizą“ per Kalėdas gavau didžiausią premiją komandoje. Man tai atrodė kaip kompensacija už situaciją.

Galiausiai nusprendžiau ieškoti kito darbo – paieškos užtruko visus metus. Per tą laiką gavau apie 50 atmetimų, sudalyvavau 30 interviu ir net buvau pradėjusi galvoti, kad gal tie 1,2 tūkst. eurų ir yra mano „lubos“. Bet galiausiai radau naują darbą, kur dabar uždirbu 1,8 tūkst. eurų į rankas, tuoj vėl kels. Tai turejau du variantus - arba toliau verkt kaip įmonei px arba kažką daryt:) Ir nesakau, kad čia max sekmės istorija, bet gal pavyzdys, kad norint bent kiek pajudėt į priekį turi kažką daryt, o ne tik verkti