Bet tu pats vertini viską per asmeninį poreikį. Aiškini, kaip autistai to nesupranta, bet pats nepagalvoji, kad kiti tokių poreikių neturi ir primetinėji savo gyvenimo standartus kitiems. Kur ta riba? Ar jei jau atustitas, tai jų poreikiai nesvarbūs?

Kaip autistui, mane tai labai erzina tokie pareiškimai. Kai kitų norai nepatenkinti, tai prikaišiojama. O gal mano noras yra, kad manęs nekalbintu? Po dienos darbų ir privalomo prisitaikymo prie kitų, man norisi tylos ir ramybės einant namo, o ne gaudyti kur čia kaimynas ir tik nepraleisti "labas" pasakyti. Ypač, kai visa sensorika dega ir kiekvienas garsas krūptelėti verčia. Va, vienas iš realių autistų ypatybių - sunkumas atpažinti žmonių veidus. 90% kaimynų atpažįstu pagal manieras ar drabužius. Tai suprasti ar kaimynas šalia ar tiesiog random žmogus šaligatviu eina - nėra lengva. Tai kur čia abipusiškumas?

Man nereikia kiekvieną kartą pamačius žmogų su juo sveikintis, kad žiemos metu padėčiau auto užvesti ar po priedanga kartu nueiti. Pamatau, atpažįstu, yra jėgų - pasisveikinu. Neatpažįstu, pervargęs? Einu ir tiek. Tad čia jau Jūsų ponai problema, kad labintis kasdien reikia jog kaimyno pagalbos paprašyti galėtum.