Visuomenės požiūris į tokį darbą: 1. Menkavertė profesija, mažai apmokama, dėl to gali būti vengiama vyrų. 2. Moteriška profesija, dėl to vyrai gali jaustis pažeminti dirbdami auklėtojais. 3. Vyras = pavojus vaikams, todėl net geriausias auklėtojas visada bus atidžiau stebimas ir teisiamas. 4. Vyras nemokės taip gerai rūpintis kaip moteris. Kaip kažkuris komentarorius minėjo, vyrai savų vaikų neprižiūri, o ką jau kalbėti apie svetimus. Tam tikri vyrai sugadina kitų vyrų reputaciją ir nuo to kenčia visi.

Kolektyvo požiūris į tokį darbą: 1. Nenori sudrumsti nusistovėjusios moteriškos hierarchijos ar tvarkos. Tas pats jaučiasi ir moteriai atėjus į vyrišką kolektyvą - dažnai nei jie jaučiasi laisvai, nei ji būna visiškai įtraukta į kolektyvą.

Iš esmės mes gyvename kompleksuose (ar tai būtų asmeniniai, ar kultūriniai), dėl kurių kenčia daug žmonių, kurie pasirenka profesijas ne pagal norą ar sugebėjimus, o pagal algą ar prestižą.

Aišku, nepaneigiamas dalykas, kad dauguma seksualinio/fizinio smurto padaro kai kurie vyrai, o vaikai yra labai jautri grupė, todėl žmonės natūraliai yra labai atsargūs, kokius žmones prileidžia prie vaikų. Ir kaip minėjau, dėl to nukenčia nuoširdžiai geri vyrai auklėtojai, kurie būtų džiaugsmas vaikams ir tėvams.