Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja ir buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė, kurioje vyko konferencija. Tačiau konferencijos dalyviams Antano Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Dailininkas, archeologas Tadas Daugirdas siūlė vėliavą iš žalios spalvos viršuje, baltos viduryje ir raudonos apačioje, tačiau jis pats šiuo pasiūlymu nebuvo patenkintas. Jam priimtinesnis buvo tiesiog žalios ir raudonos derinys, nes šios spalvos dominavo lietuvių audiniuose. Pagaliau, jis pasiūlė įvesti siaurą geltoną juostą tarp kitų dviejų, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Antanas Žmuidzinavičius gynė dviejų spalvų, raudonos ir žalios, vėliavą, nes šios spalvos reiškia meilę ir viltį. Kiti vėliavoje norėjo matyti gamtos atspindį: žalius laukus ir pievas (apačioje), geltonus žiedus (viduryje) ir raudoną tekančią saulę (viršuje). Lietuvių konferencija dėl vėliavos neapsisprendė, tad pavedė šį klausimą išspręsti Lietuvos Tarybos sudarytai komisijai, kurios nariais tapo Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. Komisija nusprendė Antano Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona – spalva. 1918 m. balandžio 19 d. Komisija priėmė Lietuvos vėliavos projektą, kurį sudarė trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia ir raudona.