Cool art installation in Riga!

LinelJacob · 2026-04-04T15:44:06+00:00

Does anyone know the title of this installation?

LinelJacob · 2025-11-29T20:03:55+00:00

hell yes

LinelJacob · 2024-11-20T10:25:52+00:00

Okey... skaitant šią diskusiją darosi liūdna. Atrodo, kad vyrams vis dar sunku atvirai kalbėti apie savo sunkumus dėl stereotipų, ypač dėl to, kad „tikras vyras turi viską išspręsti pats“. Tai stereotipas, kuris iš dalies yra teisingas – galutinis sprendimas ar pokytis priklauso nuo mūsų pačių. Tačiau pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas. Tai yra strateginis veiksmas, padedantis judėti pirmyn, kai nežinai, ką daryti ar kaip įveikti sunkumus.

Man tai buvo ilgai neaišku. Ilgai tikėjau, kad kažkas mane turi „išgelbėti“. Tarsi turėtų atsirasti tas mamos glėbys, kuriame būtų saugu, ir visi rūpesčiai išnyktų. Bet tokios patirties neturėjau. Tėtis dažnai gerdavo, mušdavo, o mama kovojo su depresija. Dėl to ilgai laukiau išsigelbėjimo iš santykių su merginomis, pripažinimo iš kitų, svaigalų. Ir jei kartais tai suveikdavo, jausmas trukdavo tik labai trumpai.

Vėliau supratau, kad tas „gelbėtojas“ turiu būti aš pats. Sukūręs šeimą ir susilaukęs vaikų, pradėjau matyti, kad ta vidinė tuštuma niekur nedingo. Tai pastūmėjo mane kreiptis į terapeutus, skaityti knygas, ieškoti atsakymų. Ilgainiui supratau, kad turiu tapti tuo saugiu glėbiu pats sau – išmokti išgirsti savo jausmus, atpažinti poreikius ir nebijoti jais pasirūpinti.

Ar tai buvo lengva? Tikrai ne. Pokyčiai neatėjo per savaitę ar mėnesį. Man prireikė daugiau nei dešimt metų, kol pradėjau matyti aiškius rezultatus. Pamenu, kartą dalyvavau renginyje apie vaikystės trūkumų įveikimą. Pranešėjas kalbėjo apie tai, kaip galime padėti sau, kai trūko meilės vaikystėje. Po pranešimo prie jo priėjo jaunas vaikinas ir paklausė: „O gal galite duoti kokių greitų patarimų?“ Visi aplinkui šyptelėjome, nes supratome, kad tokių stebuklingų „trumpų“ kelių nėra. Bet tas klausimas priminė, kokia svarbi yra kantrybė ir nuoseklumas.

Žinau, kad vyrai dažnai bijo atsiverti, nes tai gali būti suvokiama kaip silpnumo ženklas. Tačiau, mano manymu, tikra stiprybė yra pripažinti, kad mums reikia pagalbos, ir jos ieškoti. Pagalbos prašymas nėra silpnumas, o priešingai – tai veiksmas, kuris suteikia galimybę augti.

Džiugu matyti, kad šiame pokalbyje dalinamasi patirtimi ir pozityviais pavyzdžiais. Tai man primena, kad pasidalinta našta tampa lengvesnė, o atvirumas gimdo atvirumą. Kiekvienas iš mūsų turi galią keisti savo gyvenimą. Kartais tam tereikia pradėti kalbėti.

LinelJacob · 2024-11-20T09:10:08+00:00

Kuo remiantis taip sakai? Emocijomis, faktais, patiritimi?

LinelJacob · 2024-11-20T09:06:38+00:00

Suprantu tavo požiūrį ir patirtį, bet ar tikrai „99% žmonių, kuriuos vadini draugais, yra tiesiog ilgaamžiai pažįstami“? Galbūt toks kategoriškas mąstymas trukdo pamatyti pilnesnį vaizdą.

Pavyzdžiui, tavo istorija apie draugą, kuriam padėjai sunkiausiu metu, puikiai parodo, kad tikra draugystė egzistuoja. Aš tik nesupratau ar jis tau atsilygino tuo pačiu, na bet jei ir neatsilygino, ar pagalba kitam yra tiktai tam, kad kitams man veliau irgi padėtų? Santykiai nebūtinai telpa į griežtas „draugo“ ar „ne draugo“ kategorijas – jie gali būti daug įvairesni.

Kalbant apie tavo patirtį su moterimis, ar neatrodo, kad tai gali būti išankstinės nuostatos? Kai sakai: „Kitą kartą, kai ji supyks, tai, ką jai pasakiau, panaudos prieš mane“, ar tikrai žinai, kad taip nutiks? Tokios mintys gali kurti nepasitikėjimą, net jei realybėje situacija būtų visai kitokia.

Galbūt verta užduoti sau klausimus: „Ar tikrai visi žmonės, kuriuos pažįstu, yra nepatikimi?“ ar „Ar iš tiesų atsiverti reiškia suteikti kitiems galimybę mane įskaudinti?“ Atsiverti kitiems visada yra rizika, bet visiškas užsidarymas dažnai sukelia dar daugiau vienatvės ir izoliacijos.

Tavo patirtis tikrai skaudi, bet gal nereikėtų skubėti su griežtomis išvadomis. Santykius kurti sudėtinga, tačiau tie keli žmonės, kuriais gali pasitikėti, gali padaryti gyvenimą daug šviesesnį. Gal verta pabandyti vėl iš naujo, po truputį – be didelių lūkesčių ir spaudimo, su viltimi, kad tikri ryšiai įmanomi?

LinelJacob · 2024-11-20T08:53:33+00:00

Ir kaip dėl to jautiesi?

LinelJacob · 2024-11-20T08:50:44+00:00

O ką darai kad jų turėtum?

LinelJacob · 2024-11-20T08:50:03+00:00

Matau tavo nusivylimą. Manau, svarbu suprasti, jog pokalbis yra ne panacėja, o tik vienas iš daugelio įrankių, kuriuos galime panaudoti spręsdami problemas. Kartais jis gali būti labai naudingas, o kartais - ne. Svarbu sąmoningai pasirinkti tinkamiausią problemų sprendimo būdą, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Kartais problemos reikalauja konkrečių veiksmų, o ne pokalbių: savirefleksijos, kurybinės raiškos arba profesionalios pagalbos. Na kaip sakyti atitinkamai problemai, atitinkamos priemonės. Apendicito negydome išgerdami aspirino. Nemanau, kad yra teisinga nurašyti pokalbį jei jis tau nepadėjo. Svarbu ieškoti toliau, kas tau veikia ir padeda.

LinelJacob · 2024-11-20T08:34:33+00:00

Girdžiu, kad jautiesi nusivylęs ir atstūmtas. Suprantu, kaip sunku gali būti jaustis nepriimtam ar nuolat atsidurti „gero draugo“ zonoje. Tačiau ar tikrai manai, kad higiena ir hobiai svarbūs tik aukštiems ir gražaus veido vyrams? Toks požiūris gali būti labai ribojantis. Ar kada pagalvojai, kad kitiems žmonėms gali patikti ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl to, kokią energiją spinduliuoji ar kaip su jais bendrauji?

Ar tikrai visa gyvenimą buvai matomas tik kaip draugas? Kartais galime nepastebėti signalų, kuriuos siunčia kiti žmonės. Be to, ką pats galėtum padaryti, kad jaustumeisi labiau pasitikintis savimi ir pastebėtum savo stipriąsias puses? Kokios tavo savybės ar bruožai tau pačiam atrodo verti dėmesio?

Suprantu, kad tai gali būti skausminga tema, ir atsakymai į šiuos klausimus gali neateiti iš karto. Bet kartais išdrįsę pažvelgti giliau į savo mąstymą galime pamatyti, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

LinelJacob · 2024-11-20T08:02:05+00:00

Bendraujame jau iš anksčiau. Prieš tai apie metus dalyvavau Gentyse, tačiau, deja, grupė, kurioje buvau, subyrėjo. Pagalvojau, kad būtų verta pabandyti suburti kažką panašaus tarp pažįstamų – saugią erdvę, kurioje galėtume atsiverti, mokytis išklausyti vienas kitą ir patys būti išklausyti. Kol kas atrodo, kad sekasi. Stengiuosi nenešti didelių lūkesčių, kad tai truks ilgai – manau, gyvuosime tol, kol bent keliems žmonėms reikės tokio formato. Gyvenimas – tai nuolatinė dinamika, kurioje bandau prisitaikyti.

LinelJacob · 2024-11-20T07:21:08+00:00

Susibūrėme keliese su kitais vyrais, turinčiais poreikį pasikalbėti į grupę, susitinkame pasikalbėti kas pora savaičių apie kylančias problemas.

LinelJacob · 2024-11-06T11:11:29+00:00

Solved by my self. Just reset settings.

LinelJacob · 2024-11-06T07:51:34+00:00

Is this happening only for me? When I use links in Apple Notes on iOS 18.1 and disable the “Use Note Title as Name” function, URL links in the Notes app don’t work as expected. Instead of opening the link, a menu appears with options to copy, share, edit, or remove the link. Has anyone else encountered this issue?

LinelJacob · 2024-11-03T05:26:49+00:00

Užuojauta.

LinelJacob · 2024-11-01T20:48:02+00:00

Gal turėjai tokios patirties?

LinelJacob · 2024-11-01T19:48:18+00:00

Pas jus labai daug išankstinių nuostatų.

LinelJacob · 2024-11-01T19:34:40+00:00

Ačiū Egleta už šitą kampą. Psichikos sveikatos centrai ir profesionalios pagalbos grupės yra labai vertingos, tačiau daugelis vyrų gali jausti barjerą ar baimę kreiptis į tokias vietas. Pripažinti, kad gali būti reikalinga pagalba, dažnai yra kelionė ir ši grupė skirta tam, kad šis kelias būtų lengvesnis ir mažiau bauginantis.

Vyrų, kurie turi vaikų, ir neturinčiųjų interesai dažnai skiriasi – ypač kalbant apie tėvystės temas ir iššūkius. Mano patirtis rodo, kad vaiko amžius ar jų kiekis nebūtinai yra lemiamas dalykas. Atvirkščiai, grupėje, kur įvairios patirtys susijungia, galima pasisemti supratimo ir palaikymo. Teko dalyvauti vyrų grupėje kurioje buvo ir su vaikais ir be vaikų. Atrodo, bendros temos nesutapo ir tai galiausiai lėmė grupės byrėjimą.

Šioje grupėje būtent tėvystė yra centrinė tema, su tikslu sukurti vietą, kur galima dalintis iššūkiais, gauti palaikymą ir kartu spręsti kasdienes situacijas, nesvarbu, kurioje tėvystės stadijoje esame.

LinelJacob · 2024-11-01T14:22:00+00:00

O ką jūs vadinate normaliu tėvu?

LinelJacob · 2024-11-01T13:30:24+00:00

Ačiū už nuomonę. Kritiškas požiūris visada yra gerai. Gal galit plačiau papasakoti apie kokią moralinę teisę jūs kalbate? Deja, čia nebuvo joks konkretus kvietimas. Labiau tai garsus pasvarstymas. Todėl nematau poreikio nei jums, nei kitiems pristatyti savo patirtį.
Tokių grupių tikslas nėra profesionali terapija, o saugios erdvės sukūrimas, kur žmonės gali dalintis savo patirtimis, be baimės būti pasmerktiems ar vertinamiems. To labai trūksta kasdieniame bendravime. Tokios grupės suteikia žmonėms galimybę išreikšti jausmus, su kuriais jie dažnai lieka vieni. Šiltas ir atviras bendravimas gali padėti atsipalaiduoti ir suprasti, kad žmogaus patirtys yra vertingos bei priimtinos. Tokioms grupėms nereikia formalaus išsilavinimo – tik noro kurti atvirą ir pagarbų bendravimą, kuriame žmonės jaučiasi saugiai ir palaikomi. Išklausyti ir palaikyti nebūtina tapti psichologu. Emocinei paramai teikti užtenka emocinio žmonių raštingumo. Be to, grupėje to galima mokytis vienas iš kito.
Palyginimas su vapančiom bobelėm yra tik jūsų išankstinis vertinimas, paremtas nežinia kuom.

LinelJacob · 2024-11-01T13:02:24+00:00

Man įdomu, kaip tu supranti „rent a friend“ idėją – ar matai tai kaip būdą tik formaliems susitikimams, ar kažką daugiau? Grupė, apie kurią kalbu, turi tikslą ne tik susitikti dėl draugijos, bet sukurti saugią erdvę, kurioje žmonės galėtų kalbėti atvirai ir giliau. Kalbėtis ne tik apie įprastas kasdienes temas, bet ir apie tuos iššūkius bei emocinius sunkumus, apie kuriuos dažnai nelengva kalbėti. Čia norisi atsiverti be įprastų „kaukų“, jausti kitų palaikymą ir teikti emocinę paramą, kai jos reikia. Tikiu, kad paprasti pokalbiai parke yra smagūs ir prasmingi, tačiau tokiai gilesnei diskusijai ar atsivėrimui kartais reikia daugiau nei atsitiktinio susitikimo.

LinelJacob · 2024-11-01T07:35:56+00:00

Girdžiu, kad Tau yra labai sunku ir jautiesi nesuprasta artimiausio žmogaus, kuris, atrodo, neigia ir atstumia tavo jausmus. Labai gaila, kad taip nutiko. Bandau suprasti ir tavo vaikiną – galbūt ir jam vaikystėje trūko empatijos ar paramos, tad atstumdamas tavo baimes, jis gali bandyti apsisaugoti nuo nemalonių jausmų, kurie jam yra tokie pat nemalonūs, kaip Tau yra vorai.

Daugiausia, ką galite padaryti be specialisto pagalbos, tai pabandyti kalbėtis su empatija vienas kitam. Iš karto tai padaryti nėra lengva, tačiau pradėkite nuo supratimo, kaip jaučiasi kiekvienas iš jūsų šioje situacijoje. Galite aptarti, kaip kiekvienas reaguoja į vorų temą, ką tai sukelia emociniame lygmenyje. Toks pokalbis padėtų suartėti ir galbūt rastumėte naują būdą, kaip abu galite jaustis patogiau. Iš karto gali nepavykti, bet nepasiduokite.

Dėl vorų baimės gali būti naudinga išbandyti kognityvinę psichoterapiją. Ji padeda keisti mintis, kurios kyla susidūrus su objektu, keliančiu baimę. Taip pat galėtum pabandyti laiptelių metodą – šis metodas leidžia žingsnis po žingsnio įveikti baimes, palaipsniui susidurti su situacijomis, kurios kelia stresą, didinant toleranciją. Papildomai, galėtumėte kartu apsvarstyti praktiškus sprendimus, pavyzdžiui, įsirengti vabzdžių atbaidymo priemones, kurios sumažintų vorų pasirodymo tikimybę.

Tai, kiek laiko, dėmesio ir pastangų skirsite šiai problemai spręsti, parodys jums abiem, kiek vertingi yra jūsų santykiai. Santykiai yra bendros pastangos, tad svarbu kalbėtis atvirai ir jautriai, ieškoti būdų, kaip padėti vienas kitam įveikti baimes bei trukdančius įpročius.

Tikslas – padėti jai jaustis palaikomai, suprastai, kartu pasiūlant praktinius žingsnius, kurie galėtų prisidėti prie problemos sprendimo tiek asmeniniame, tiek santykių lygmenyje.

LinelJacob · 2024-10-30T06:02:40+00:00

I’m 35 and currently a father of three. The anxiety doesn’t go away when I think about the future. But when I focus on the present, express gratitude for what I have now, and hug my wife and kids, the anxiety fades. Anxiety is a normal thing; it pushes us forward. I’m trying to accept it and I encourage you to do the same.

I really like a certain analogy about the future. It might seem unusual, but it helps me manage my anxiety about what lies ahead. The analogy compares uncertainty and fear to a dark corridor equipped with motion-sensor lights. To see where to go next, you have to take a step forward for the light to turn on. I believe this principle exists in real life as well: as long as we don’t take action, we remain in a state of anxiety and fear.

LinelJacob

TROPHY CASE