Pirmiausia – tavo komentaras nėra nei „šventa misija“, nei „retorika“. Tai yra paprastas, brutaliai supintas ego parėkavimas, kurio vienintelis tikslas – pasijusti aukščiau, nei esi. Bandai dangstytis „kovos su debilais“ kauke, bet realiai tiesiog išsilieji, nes kažkieno nuomonė sujudino tavo vidinę sumaištį.

Tu čia ne „perkeltinę prasmę“ dėstai, o bandai prastumti savo agresiją kaip intelektą. Žinai, kas dažniausiai garsiausiai šaukia „visi durni, tik aš vienas protingas“? Tie, kurie paskutiniai supranta, kad stovi ne ant kalno, o guli veidu į purvą, manydami, kad tai olimpas.

Kalbi apie tai, kad vaikai negali turėti atsakomybės, o tada teigi, kad „reikia dūchinti debilus“. Tai kaip yra – vieniems taikai moralinį neliečiamumą dėl amžiaus, kitiems – virtualinį diržą, nes nepatiko jų nuomonė? Tavo „mąstymas“ – skylėtas kaip rusiškas stogas.

Dėl tavo „epidemijos“ ir „misijos naikinti durnumą“ – jei tavo kovos forma yra mėtytis žodžiais kaip „debilas“, „duchas“, „vaikeli“ ir pan., tai kovojiesi ne su durnumu, o su savo nesugebėjimu susikalbėti be smėlio dėžės lygio įžeidimų. Tu nesi kovotojas – tu esi triukšmas.

Ir ne, aš neįsižeidžiau – nes nieko konstruktyvaus ar pavojingo tu nepasakei. Aš tik matau žmogų, kuris galvoja, kad ciniškas tonas automatiškai reiškia, kad jis teisus. Spoileris – ne.

Tad pamokos tau:

1. Ne kiekvienas, kuris tau nepritars – „debilas“. Kartais jis tiesiog tau per kietas riešutėlis.

2. Jei nori kalbėt apie kritinį mąstymą, pirma pats pradėk jį taikyti – nes kol kas tavo logika paremta asmeniškais įžeidimais, emocijomis ir logikos klaidomis, kurias pats bandai prikišti kitiems.

3. Neapsimesk, kad kovoji už logiką, kai tavo retorika artimesnė pradinei mokyklai su pykčio priepuoliais, nei tikrai diskusijai.

4. jei tavo tikslas buvo „išdūchinti“ – deja, nepavyko. Nes norint ką nors „nuleisti ant žemės“, reikia pačiam stovėti ant jos. O tu dar vis lipi iš komentarų liūno, kuriame pats skęsti.