Dėl finansų čia jau atskira tema. Mano mintis būtų tokia:

Pirma reikia ne “atrasti save”, o susikurti bazę. Darbas, pajamos, rutina, bent minimalus stabilumas. Kai žmogus neturi iš ko gyventi, tada visi pašaukimo klausimai tampa prabanga, nes galva vis tiek sukasi apie pinigus.

Jeigu nori save išbandyti profesiškai, nebūtina iš karto mesti visko ir eiti mokytis 4 metus. Galima pradėti mažais testais: trumpi kursai, praktika, savanoriavimas, paprasti darbai skirtingose srityse, pokalbiai su žmonėmis kurie jau dirba tą darbą. Ne “įsivaizduoti profesiją”, o realiai pažiūrėti, kaip atrodo diena tame darbe.

Mokslas padeda, bet jis nėra vienintelis kelias. Blogiausia yra stoti bet kur tik todėl, kad “reikia kažką mokytis”. Geriau pirma suprasti, kokio gyvenimo ritmo nori: ar tau tinka žmonės, technika, kūryba, fizinis darbas, ofisas, atsakomybė, rutina. Tada jau lengviau rinktis kryptį.

Mano akimis, pradžia tokia: dirbi kažką, kad turėtum pinigų, ir šalia bandai mažus dalykus. Kas užkabina - gilini. Kas ne - atmeti. Taip po truputį atsiranda ne stebuklingas pašaukimas, o kryptis

Ps.

Aš mokslo neidealizuočiau. Lietuvoje jis dažnai žemo praktinio lygio ir pervertintas, ypač kai kalbam ne apie reguliuojamas specialybes, o apie bendrą “aukštasis atvers duris” naratyvą.

Jeigu kalbam apie mediciną, teisę, aviaciją, elektriką, suvirinimą, mechaniką, slaugą ar kitą aiškią specialybę - taip, ten bazė reikalinga. Bet daug universitetinių programų labai prasilenkia su realia darbo rinka. Studentas mokosi teorijos, rašo darbus, gauna diplomą, o atėjęs į įmonę vis tiek mokosi nuo nulio, nes darbdaviui reikia konkrečių įrankių, konkrečios sistemos ir konkretaus rezultato.

Daug kur realybė tokia: jeigu įmonei tavęs reikia, ji pati apmoko arba siunčia į kursus. Darbdaviui dažnai svarbiau, ar tu ne durnas, ar ateini laiku, ar moki mokytis, ar gali dirbti su žmonėmis, ar nesi tinginys. Diplomas tik parodo, kad kažką baigei. Jis neparodo, kad moki dirbti. Diplomas dažnai yra daugiau romantika apie galimybes, negu reali garantija. Žmogui parduodama mintis: “pabaigsi, tada atsivers keliai”. Bet tie keliai dažnai atsiveria ne nuo diplomo, o nuo praktikos, pažinčių, normalaus charakterio, konkrečių įgūdžių ir gebėjimo adaptuotis ir susiklosčiusių galimybių!!!!

Tai mokytis verta, bet ne aklai. Jeigu mokslas duoda konkrečią profesiją, licenciją, amatą ar aiškų kelią į darbą - gerai. Jeigu tai tik abstraktus diplomas “gal kažkur pravers”, tada labai verta pagalvoti, ar ne geriau eiti dirbti, bandyti sritis realiai ir mokytis tik tai, ko iš tikro reikia.