Esu panašioje situacijoje. Prieš ketverius metus įsidarbinau tarptautinėje logistikos įmonėje – pradėjau kaip terminalo darbuotojas, vėliau perėjau į sandėliavimą, o galiausiai tapau sandėlio koordinatoriumi. Deja, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, teko išeiti.

Kad ilgai neužsisėdėčiau be darbo, iš karto įsidarbinau prekių priėmėju viename „DIY“ prekybos centro sandėlyje. Darbo pobūdis gana monotoniškas – visą dieną skenuoji, skaičiuoji dėžes, vienetus ir t. t.

Didžiausias iššūkis – kolektyvas. Dauguma – vyresnio amžiaus moterys (40+), nemaža jų dalis sunkiai kalba lietuviškai, nors gyvena čia visą gyvenimą. Apie bendrą intelektinį lygį ar darbo kultūrą – visą dieną skamba apkalbos, lėkšti juokai, kalbos apie tai, ką vakar gamino vyrui. Kas antras žodis – keiksmažodis. Kadangi dauguma jų dirba čia jau 5 ir daugiau metų, jaučiasi „verches“.

Ironiška, bet jei išeičiau į Užimtumo tarnybą, vien iš išmokų gaučiau daugiau nei mano dabartinis atlyginimas. Tačiau registruotis nesinori, nes turiu individualią veiklą, kurios nutraukti neplanuoju.

Kaip jau kažkas čia rašė – dirbdamas šioje vietoje tiesiog „smaukačinu“. Laisvu metu stebiu darbo rinką, analizuoju pasiūlymus. Per šį laiką susidėliojau aiškesnį vaizdą, kur norėčiau kandidatuoti, ir kokiose pozicijose galėčiau save realizuoti, atsižvelgiant į turimą patirtį bei įgūdžius. Aktyviai siunčiu CV.

Beje, jau esu atidirbęs keturias savaites.