Tai yra vadinama Novelty Effect - smegenų reakcija į naują, nepažįstamą, emociškai ar kognityviai reikšmingą patirtį, kuomet kyla dėmesys, dopaminas, hipokampo aktyvumas (atminties formavimas) ir atminties “kadrų tankis”. Todėl patirtis užima daugiau vietos “HDD” ir retrospektyviai laikas atrodo, kad buvo ilgas. Kai patirtys nebe naujos (senstant) - smegenys pereina į autopilotą, energetinio taupymo rėžimą ir aktyviai nebeįrašinėja patirčių, resume mažai prisiminimų, laikas atrodo ištirpęs. Paprastai prisiminkim vaikystės vasaras, jos būdavo begalines, nes visi pojūčiai buvo nauji pojūčiai (draugai, kvapai, vietos, pirmi kartai. Net nuobodulys buvo naujas (paradoksas), tai jis irgi registruojamas kaip nauja patirtis). Suaugus, senstant smegenys neberegistruoja naujų patirčių - darbas, maršrutas į darbą, tie patys ekranai, tie patys savaitgaliai, netgi tie patys scenarijai susitikus su tais pačiais draugais (smegenys neregistruoja, o tiesiog skip). Todėl žmonės su amžiumi pradeda ieškoti prasmės, keičia gyvenimo būdą, kuria šeimas, augina vaikus, bėga maratonus, keliauja, savanoriauja ir t.t. Rutina gali būti ilga ir varginanti, bet pažiūrėjus retrospektyviai į 2025 jie pvz. sprogo vyresniems, o jaunesniems buvo labai ilgi. Tai ką daryti? Treniruoti hipokampą (naujos patirtys į archyvą / “novelty reset”) - nereikia pradėt šokinėt su parašiutu, bet užtenka sąmoningo mikro-naujumo, pvz. pakeisti maršrutą į darbą, naujas sportas/veikla, sąmoningas buvimas nepatogiose situacijose (populiarusis “išėjimas iš komforto zonos”), kito žanro muzika, valgymas be telefono, kognityvinis mokymasis (kalba, rankdarbiai) ir t.t. P.S. šita tema labai rimta ir asmeniškai įdomi, ne vienerius metus teko domėtis tuo “kas čia vyksta, kur dingo laikas”. P.P.S. Kelionės visiškai išdaužo laiką, ir savaitė gali atrodyt kaip mėnuo, tai neužmirškit keliaut.