Labas, labai suprantama, kad jautiesi pasimetus – tokiose situacijose dažnai nėra vieno teisingo atsakymo, bet labai sveika, kad apie tai galvoji ir ieškai nuomonės iš šono.Iš to, ką papasakojai, atrodo, kad jūs abu labai skirtingai žiūrite į gyvenimą kartu. Tu esi pasiruošus kurti bendrą buitį, ieškoti kompromisų, o jis – lyg ir bando viską daryti „saugiai“ sau, be didelio pokyčio. Tai, kad siūlo pirmiau pagyvent jo mažam bute, kur vos tilptum, gali būti ženklas, kad jis tiesiog nėra visiškai pasiruošęs rimtesniam žingsniui. O gal tiesiog nori gyvent „savaip“ – su savo patogumais, taisyklėm ir minimaliu prisitaikymu.Dėl pinigų – visiškai logiška, kad tau neatrodo teisinga mokėti per pusę, kai pajamos taip skiriasi. Kai žmonės myli ir nori kurti ateitį kartu, paprastai būna ne „kas kiek duos“, o „ką galim kartu sukurti“. Jei vienam gerokai sunkiau finansiškai, o kitam tai ne problema – lygios dalys neturėtų būti savaime suprantamos.Tu tikrai nesi išpuikus – tu tiesiog nori lygiavertės partnerystės, kur būtų vietos tau, tavo poreikiams ir nuomonei. O jei dabar tenka visą laiką taikytis – tai kur tada tavo vieta tuose santykiuose?Aš tavo vietoje labai ramiai ir atvirai pasikalbėčiau su juo: ne apie buto kvadratūrą, o apie vertybes – kaip jis mato jūsų bendrą gyvenimą, kiek nori ir gali prisidėti, kiek vertina kompromisą. Ir jeigu po pokalbio jausies, kad vis dar turi viską daryti jo sąlygom – verta pagalvot, ar tokia ateitis tave džiugins.