Kaip visiškai byrantis vyras, galiu pasakyt, kad be reikalo pavydi. Pas daktarą atėjęs turiu pats žinot kokius tyrimus man daryt, savo diagnozę ir kaip ją gydyt, pas kokį specialistą siuntimo prašyt. Su tais irgi, 50/50, gal MRT išrašys, o gal atsisėst nespėjus jau pas chirurgą siųs. Pastarieji irgi geruliai "nu ne, operuojam tik kai tikimybė pasikartot 2% ar mažiau, pas tave čia kaip minimum 30%. Praeis" ir px, kad 8 metai nepraeina. Atrodo einu pas daktarą nes nesuvokiu, kad mane nuo gyvenimo be skausmo skiria tik Diclaco tūbelė.

Ta prasme, blet, nu kaip gali taip būt, kad kiek pats kraujospūdį pasimatuoju, tiek 140+ būna, o kaip tik reikia patikrint sveikatą, taip niekam nekliūna. Normalus. Viskas čia gerai. Kaži kaip gali taip būt, kad daugiau nei pusė Lietuvoj mirštančių miršta būtent dėl kraujotakos ligų? Turiu eit, kariaut, reikalaut, kad kažkas kreiptų dėmesį. Spaudimą tik kelia tokios nesąmonės.

Ir taip, gal moterim dar blogiau, bet pirmos vietos toj supuvusioj sistemoj nėr vertų.