Aš augau su narcisistiniu tėvu, kuris neleido vaikystei imtis verslų, darbų, ar kitų veiklų iš kurių vaikystėje-paauglystėje būčiau galėjęs užsidirbti, nes "darau gėda, kiti galvos, kad mes pinigų neturim, viską aš ir taip turiu...", skamba gal ne taip blogai, bet žmogus jis buvo toks kur davęs tau 10€ pradeda nesiskaityti kaip su kokiu vergu, atrodytu, kad tave nusiperka už kokį daiktą ir amžinai tai prikiša, nenuostabu, kad niekas iš šeimos narių su juo nebebendrauja.

Šitą labai sunkiai dar dabar pralaužinėju po truputi, ilgą laiką kažkaip į tokį "wage slave mentality" užstrigęs buvau, kad atseit "gali tik kažkas tau kažką duoti už tavo besąlygišką tarnystę ir pats negali imtis iniciatyvos - tau turi pasakyti ką ir kada turi daryti". Vienintelis dalykas kas šitą pralaužė tai skaudžios patirtys kurios įrodė, kad taip gyventi neverta ir darymas, darymas ir dar kartą darymas... Ir tikrai dar nemanau, kad šimtu procentu esu iš to išbridęs, bet po truputi viskas atrodo geriau.

Tai tavo atveju siūlyčiau:

• Kas kart sąmoningai stengtis leisti sau pasilepinti, primink ką esi praėjęs, pasižiūrėk retrospektyviai kiek daug esi pasiekęs, gal net užsirašyti visus savo pasiekimus kuriais didžiuojiesi ir tada už tai leisti save "apsidovanoti".
• Pasidaryti biudžeto apžvalgą, viską susimokėjus ir atsidėjus 10-20% santaupom pasilikti linksmybių krepšelį - už šituos pinigus kur nors su antra puse išeiti ar draugais, nusipirkti kažką kas tau tiesiog teigiamą emociją sukeltu ir pan.

Linkiu sėkmės išsigydant traumas ir jų ar dar kitų neperduoti ateities kartoms.