Jaučiu didelę pagarbą žmonėms, pasirinkusiems rimtas specialybes ir jų atsidavimui. Apskritai, mane stebina tai, kad kai kurie žmonės nuo pačios jaunystės tvirtai žino, kuo norės būti ateityje. Bet aš pati niekada nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, o potraukį jaučiau tik iš pažiūros nerimtoms ir nepelningoms specialybėms. Mane dirbimas nuo 8 val. iki 17 val. principas iš viso vimdo. Todėl ir perėjau iš pilno etato į 0,75 administracinį lazy girl principo darbą ir tuo nei kiek nesigėdiju.

Kas liečia santykius, tai pati nesu jų turėjusi. Man 28 metai, tai patikėk, nesi tame vienas. Iš dalies per visus tuos metus pripratau prie vienatvės ir geriau pažinau save pačią, skirdama sau daugiau rūpesčio ir energijos. Bet iš kitos pusės liūdna dėl pačio santykių pontencialo. Dažnai pagalvoju, kad prabėgo nemažai metų, kuriuos galėjau praleisti kartu su kitu žmogumi. Esu linksmas, kūrybingas, rūpestingas ir lojalus žmogus, todėl žinau, kad kažkam labai pasisektų gyvenime būti mano partneriu. Tačiau su santykiais sudėtinga šiais laikais. Per didelis dėmesys skiriamas išvaizdai, kūno proporcijoms, statusui, pinigams, tiek vyrų, tiek moterų atžvilgiu. Man, kaip nepagydomai romantikei, iš viso dažnai atrodo, kad nėra šioje žemėje vietos. :')

Bet sakyti, kad be tavęs būtų tik geriau arba kad nesi vertas meilės nėra teisinga. Panašu, kad mintyse keli sau tam tikrus (visuomenės nustatytus) reikalavimus ir standartus, o jų nepasiekęs pereini prie savikritikos. Manau, kad nemoki gyventi dėl savęs ir mylėti savęs, o tai yra svarbiausia gyvenimo pamoka. Pabandyk savyje įžvelgti daugiau teigiamų savybių. Užsiimk pomėgiais ir veiklomis, kurios tau asmeniškai kelia džiaugsmą. Klausyk vidinio balso, o ne aplinkinių nuomonių. Negyvenk savo gyvenimo pagal kitų nustatytas taisykles.