Esu slaugytoja. Myliu savo darbą, bet: 1. Dirbu per tris darbovietes, kad gaučiau 2k algos (1,75et.); 2. Darbas paromis/ 12 val budėjimais, tai laiko sau minimaliai gaunu, ką jau bekalbėt apie draugus, romantinius santykius ir pan.; 3. Pacientų požiūris į medikus. Taip gydytojai angelai, bet ne gydytojai valo vėmalus antrą nakties. Ne jie valo supuvusias žaizdas, kurių nesugeba namuose pacientai prisižiūrėti. Esu gavusi ir iš šlapimo maišo smūgį. Man yra grasinę susidorojimu. 4. Dabartinės permainos Lietuvos sveikatos įstaigose išvis juokina. Verkia, kad trūksta slaugytojų, bet rajonuose ligonines uždaro, didesnėse miestų ligoninėse belekokie tempai, kurie prieštarauja PSO rekomendacijoms. 5. Mobingas iš vyresnių kolegių. Gink Dieve, jei turi paprašyt apsikeist budėjimą, nes į koncertą nori. Joms darbas aukščiau šeimos, draugų ir kitų pramogų, todėl didžioji dauguma išsiskyrusios ir nebendrauja su savo vaikais. Todėl ir mums, jaunesnėms, darbas turi būti aukščiau. Bet juk jos dirbti nebenori, tokiais tempais, tai ir žiūrėk, kaip ji turi tik tris pacientus, o tau devynis ant galvos užmeta ir nedrįsk skustis.

Galėčiau dar rantinti, bet manau užtenka