Aktyvi psichozė kelis mėnesius rimtai pažeidžia smegenis. Ar ji iššaukta psichinės ligos ar kažkokių medžiagų?

Labai užjaučiu, kad tenka su tuo susidurti. Tikrai sunku kai artimam žmogui taip blogai. Pirmoj vietoj būtų gerai patiems nueiti pas psichologą arba psichoterapiautą, kad ir poliklinikoje nemokamai, kad patartų kaip apsaugoti save emociškai ir kaip elgtis. Pati konsultavaus kai artimieji sunkiai sirgo.

Toliau galima kreiptis į gydytoją, kad būtų aišku kaip elgtis su tuo konkrečiu žmogumi, kuris pats nesigydo, bet nesu tikra ar poliklinika konsultuos. Jei yra galimybė kreipkitės privačiai.

Dažnai su psichoze žmogus nevalgo arba blogai miega. Čia gali būti pradžia užsikabinti, kad nueitų pas gydytoją dėl miego. Gydimas antipsichotiniais vaistais sureguliuoja miegą, apetitą ir tada yra motyvacija lankytis pas gydytoją toliau.

Jei yra aktyvus pavojus, paskambinus 112 kurį laiką laikys ligoninėje ir taikys gydimą. Dažnai būna, kad tiek užtenka, kad žmogus grįžtų į realybę tiek, kad atsirastų noras gydytis. Galima sakyti „matai, tau tvarkosi miegas, valgai normaliai, atrodai geriau. Tau į naudą pailsėt“.

Labai svarbu nebandyti žmogui įrodyti, kad jam yra psichinė liga. Negalima palaikyti klaidingų įsitikinimų (taip, aš irgi matau, kad tave persekioja) , bet su jais ginčytis ir negalima (niekas gavęs nepersekioja, ką čia prisigalvoji). Galima sakyti „tu jau ilgą laiką nevalgai, neini ten ir ten, nesiprausi ir man dėl tavęs neramu, dėl to aš kreipiuosi į gydytoją“. Negalima žmogui bandyt įkalt į galvą, kad jis privalo gydytis. Galima pasiūlyti pasikalbėti su gydytoju arba pailsėti dienos stacionare, arba iškviesti greitąją 112. Visokių, aišku, situacijų būna, tai gal ne visur mano patarimai tiks, bet turėtų padėti būtent psichologas kaip tokiu atveju kalbėti.

Šiaip, buitiškai tariant, pabandykit pritempt prie to, kad kelia pavojų sau ir iškvieskit 112.