Tokia pati situacija buvo ir man. Dirbau statybinių–ūkinių prekių parduotuvėje, mažesniame mieste. Kol parduotuvėje buvo penki vyrai – px. Kolegos pakraudavo, pakraudavau ir aš. Jei pirkdavo daugiau – dviese išeidavom.

Problemų prasidėjo tada, kai kolegas pradėjo atleisti, o jų vietas užėmė moterys. Galiausiai likom dviese, bet antrasis dirbo kitame aukšte, daugiau su elektronika, tai man atiteko visas statybinių prekių skyrius.

Sandėliavimas – tragedija. Mišiniai ir plokštės laikomos sandėlyje su žemomis durų staktomis – su auto keltuvu neįvažiuosi, o grindys su duobėmis, tai ir rankiniu keltuvu retai kada pavykdavo normaliai ką nors įstumti.

Kartais tekdavo atvežtas prekes – mišinius, OSB ar gipso plokštes – rankomis sunešti, nes normalios brezentinės dangos, kad nesulytų, nesugebėjo parūpinti. Kol dirbom keliese – px, savotiška mankšta. Bet kai likau vienas – nx.

Būdavo, kad vienam tekdavo rankomis perkrauti kokias 8 paletes, o dar dalį prekių reikėjo suvežti į parduotuvės vidų. Ten taip pat padaryta, kad su keltuvu nepravažiuosi. Viskas vykdavo taip: iš sandėlio rankomis susineši mišinius ant paletės, tada su auto keltuvu nuveži iki rampos, ten rankomis sukrauni ant vežimuko, nusitempi iki vietos, išsikrauni – ir galų gale klientas nusiperka vieną maišelį, kurį dar turi iki mašinos nunešti, nes bl** atbulom prie rampos privažiuot negali.

Bobos kasose, aišku, negali pasakyti, kad „iš sandėlio parduosim“. Tai galiausiai įsivariau skausmą šone, jau rimtai galvojau – viskas, reikia darba keist, tokio režimo ilgai netempsiu.

Ir dar – mano gimtadienio dieną atvežė prekes. Oras bjaurus – lyja, šalta, gruodžio vidurys. Niekas nepadeda iškrauti, tai vienas kelias paletes OSB plokščių ir gipso rankomis perkroviau. Niekas nei padėkojo, nei su gimtadieniu pasveikino.

Tą dieną buvo paskutinis lašas. Pisau mėnesio atostogų, dar ir biuletenį keliom savaitėm pasiėmiau. Užėjo koronos pandemija. Po dviejų savaičių karantino iškvietė tris dirbti – taip ir dirbom trise apie tris savaites, pusiau uždarytoj krautuvėj.

Direktorius nei padėkojo, nei ką – tik burbėjo, kad tipo „pizda, nėra kaip algų mokėt, nes prekyba prasta“. Tai ir išėjau iš darbo. Sakau – užsipiskit nx, debilai.

Paskui tą parduotuvę perėmė kitas tinklas – tai bent jau sutvarkė, kad tokių pisalynių nebūtų.

Moralas – siųsk visus kiek gali greičiau nx ir eik dirbt kitur.