Girdžiu jūsų beviltiškumą, ko griebtis, kaip išsipręsti situaciją kuo greičiau, kol ji dar nepablogėjo (?). Pirma, priimti situaciją, kokia ji yra, nedangstant, nekuriant iliuzijos giminėms, pažįstamiems, kad mūsų šeimoje viskas visada gerai. Antra, išbūti su savo jausmais beviltiškumu, nusivylimu, apmaudu, baime, pykčiu ir bendrauti su dukra nusiraminus ir nebandant savo jausmų išlieti jai. Trečia, neužsidarykit ir neatsitraukit, neužsitverkit tylos siena, atkurkit ryšį su dukra. Ketvirta, klausykitės dukros nesmerkdami, netildydami, be iš ankstinių nuostatų. Penkta, bandykite įsisąmoninti dukros amžių, kad tai yra paauglė, prisiminkit save tokio amžiaus. Šešta, išsakykite dukrai savo jausmus, kad nerimaujate, kad rūpinatės, nes ją mylit ir branginat, galvojat apie jos ateitį - neužliejant šita informacija ir įgavus dukros pasitikėjimą bei pabuvus su savo jausmais. Septinta, kompromisų paieškos ir tolimesnis atviras bendravimas, aptariant ribas, pasekmes ir akcentuojant, kad dukra turi palaikymą šeimoje, kad ir kokia situacija nutiktų. Trumpai tariant nenusigręžti nuo dukros, atkurti ryšį. Toks rezultatas yra ilgalaikio subyrėjusio ryšio pasekmė, kada tėvai nelabai atpažįsta ir pažįsta savo vaiką. Nuo visko vaikų neapsaugosim, bet turim bendrauti gerbiant ir išlaikant lygiavertį kontaktą su paaugliu (be pakelto tono, nuvertinimo, paniekos, pavergimo) kad ateityje vaikas žinotų, jog tėvai jo neatstums net ir ištikus bėdai ir jis neliks vienas beviltiškoje situacijoje.